Vieno ukrainiečio virėjo istorija…

Antono meilė virtuvei prasidėjo vaikystėje – kartu su močiute būsimasis virtuvės šefas išmoko virti tradicinius ukrainietiškus barščius. O kai mokinys pranoko mokytoją, suprato, ką nori toliau tobulinti.

Universiteto laikas prabėgo labai greitai, nes jau tada Antonas studijas derino su pirmaisiais, rimtais žingsniais – nuo ​​19 metų dirbo Sumų miesto restoranuose, sėmėsi patirties didelėse virtuvėse. Po kelerių metų jis išskrido dirbti į Dubajų, kur gimė tikra meilė Azijos virtuvei.

Grįžęs į Ukrainą, Antonas sužinojo, kad jo gimtajame mieste atidaromas azijietiškas restoranas „Yapi“ – tai buvo gera proga pasidalinti jau sukaupta ilgamete patirtimi su kitais įstaigos darbuotojais ir jos lankytojais, taip pat įgyti naujų kulinarijos žinių. Antono globojamas restoranas tapo vis populiaresnis.

Tačiau stovėjimas vietoje – ne mūsų šefui. Prieš jį atsivėrė kitas kelias – kelias į Italiją. Apie italų kulinarijos mokyklą „IFSE“ jis svajojo jau seniai. Ir dabar svajonė tapo realybe.

Antonas vėl grįžta į gimtąjį miestą ir padeda atidaryti itališką restoraną, derindamas darbą azijietiškame restorane „Yapi“ ir itališkame „Simbiosi“.

Grandiozinius ateities planus sugriovė „Covid“ – pradėjo užsidaryti restoranai, sumažėjo darbo, uždarytos sienos. Atrodytų, „labas, depresija“, bet aš atsiradau Antono gyvenime su tokiomis pat didelėmis ambicijomis. Aistra tobulėti, keliauti ir mokytis naujos kultūros tapo mūsų bendru interesu.

Perskaitykite ankstesnį mūsų pasakojimą apie tai, kaip atsidūrėme Lietuvoje.