Vieno ukrainiečio virėjo istorija…
Antono meilė virtuvei prasidėjo vaikystėje – kartu su močiute būsimasis virtuvės šefas išmoko virti tradicinius ukrainietiškus barščius. O kai mokinys pranoko mokytoją, suprato, ką nori toliau tobulinti.
Universiteto laikas prabėgo labai greitai, nes jau tada Antonas studijas derino su pirmaisiais, rimtais žingsniais – nuo 19 metų dirbo Sumų miesto restoranuose, sėmėsi patirties didelėse virtuvėse. Po kelerių metų jis išskrido dirbti į Dubajų, kur gimė tikra meilė Azijos virtuvei.
Kodėl „tėvukas“ sušiai, o ne „mamytės“?
Atidaryti savo restoraną, kuriame kiekvienas lankytojas pajus malonų maisto, atmosferos ir aptarnavimo poskonį – idėja, kilusi iš Ukrainos. Deja, ar laimei, svajonės taip ir liko. Žmonės sako: „Kur žmogus eina, viską su savimi nešasi“, – taip idėja rado vietą Lietuvoje.